Visa gražaus gyvenimo paslaptis slypi tikėjime ir meilėje, atsidavime savo šeimai, artimiesiems, kenčiantiesiems ir nelaimingiesiems.

Naujosios Akmenės „Carito“ ir kitos geros valios moterys nuo 1995 m. liepos 1 d. rajono centro 3 vidurinėje mokykloje tiršta ir skania sriuba ėmė maitinti sunkiai gyvenančių šeimų vaikus. Informaciją, kam reikia pagalbos, gavo iš Globos ir rūpybos skyriaus – visų pirma tie vaikai, kuriems mokslo metais savivaldybė ir rėmėjai padengė pietų išlaidas, o per vasarą vaikšto pakiemiais ir prašo valgyti. „Carito“ moterys aplankė skurdžias šeimas, išdalijo talonus pietums, sulaukė ir telefono skambučių iš žmonių, nurodžiusių alkstančius vaikus. Tad prie pirmųjų pietų stalo tą šeštadienį atėjo 67 vaikai. Tarp jų – nuo paauglio iki pusės metų kūdikėlio.

Mūsų pradininkėms reikėjo ieškoti pagalbos, nes geri norai sunkiai prislėgs penketo iniciatorių pečius, jei sočioji visuomenės dalis liks abejinga alkanajai. Čia dirbama ne už pinigus, bet pinigų reikia viskam, kad vaikas nuo stalo pakiltų sotus. Pagal galimybes vaikai buvo maitinami antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Kreipėmės į geros valios žmones, kad aukotų maisto produktais: miltais, kruopomis, bulvėmis, taip pat ir vienu kitu centu. Juk centas prie cento – ir pietums galima nupirkti grietinės, duonos.

Planų ir idėjų turėjome daug. Mąstėme apie vasaros stovyklas vaikams, apie neturtingų vaikų maitinimą savaitgaliais prasidėjus mokslo metams. Visiems planams savas laikas. Šiam darbui nebuvo abejingas parapijos klebonas D. Stulpinas, palaiminęs geram darbui.

Prasidėjus mokslo metams teko užleisti 3 vidurinės mokyklos valgyklos patalpas. Išsikėlėme į Naujosios Akmenės kooperatyvo nenaudojamas buvusios „Luokavos“ valgyklos patalpas. Ateinančią žiemą reikėjo pasitikti nors kiek pripildžius rūsius. Mes, „Carito“ moterys, supratome, kad šiandien sunku ūkininkams, verslininkams, ir žinodamos, kad lengviau būtų duoti, o ne prašyti, vis dėlto nuolat prašėme pagalbos. Kaip dažnai sustingsta ranka pakėlusi ragelį, kaip dažnai įstringa žodžiai gerklėje, kai reikia prašyti papildyti maisto atsargas... Tačiau išgirdusios pasisotinusių vaikų nuoširdų ačiū ir sulaukusios puokštelės lauko gėlių, įgauname jėgų ir ryžto.

Mes išgyvenome labai sunkią žiemą nešildomose patalpose. Vasarą kur kas lengviau, tačiau vargų nemažėjo. Jie augo ir augo. Pasibaigė gerų žmonių aukotos daržovės. Neprašėme maišais, tačiau krapas, petražolė, atlikusi rūgštynė ar išretinti burokėliai – viskas pravertė, kad ir koks mažas būtų lauknešėlis! Atrodė, baisu buvo ir pagalvoti, kas bus, jei nebeturėsime iš ko virti sriubą. Nemažai paramos sulaukėme iš „Valstiečių“ laikraščio fondo „Kaimo vaikai“. Iš jų gavome konservuotų produktų. Neaplenkė mūsų ir bėdos. Praradome daug maisto produktų ir daiktų, kai išlaužė mūsų atsargų sandėlį.

Ir štai mes jau trečiose patalpose. Naudojamės buvusios kavinės „Giedra“ patalpomis. Maitiname per 80 vaikų. Patalpos mažesnės, nėra sandėlio. Rūpinamės ir vaikų dvasingumu. Bendravome su jais popietėmis, pagal išgales rengėme šventinius pietus, organizavome šventes. Jau tradicija tapo katalikių moterų pagalba. Jų iniciatyva buvo suorganizuota keletas švenčių. Kartu su geros valios žmonėmis ruošėme ir vaikų vasaros poilsį.

Labai nuliūdome sužinoję, kad iškeldinamas pagrindinis mūsų rėmėjas – klebonas D. Stulpinas, nes jis reikalingesnis Telšių kunigų seminarijoje. Parapija neliko be klebono, paskirtas jaunas, energingas kunigas Julius Meškauskas. Tad neliko „Caritas“ be globėjo.

Per mūsų gyvavimo laikotarpį sutikome daug gerų žmonių, kurie dalijosi tuo, ką turėjo, pagelbėjo kaip galėjo. Visuomet su mumis buvo Globos ir rūpybos skyrius.

Mūsų organizacija nedidelė, todėl platesnės veiklos išvystyti negalėjome, apsiribojome tik vargstančių vaikų maitinimu ir šelpimu drabužiais. Nors ir čia negalime padaryti visko, ką norėtume. Didžiausias mūsų noras pamaitinti vaikus kasdien. Malonu būtų pamaitinti ne vieną dešimtį miesto varguolių, apnakvydinti neturintį pastogės bėdžių... Deja, „Carito“ valgyklos patalpas turime tik iki Naujųjų metų, neturime kur sandėliuoti daržovių žiemai.

Taip pat nuliūdome sužinoję, kad iškeldinamas ir kitas mūsų veiklos globėjas, klebonas J. Meškauskas. Netrukus mus globoti pradėjo naujasis parapijos klebonas Vytautas Petrauskas. Šiam klebonui esame be galo dėkingi už entuziazmą, nuoširdų bendradarbiavimą ir visada ištiestą pagalbos ranką. Jam padedant įkūrėme vaikų dienos centrą, kuriam vadovavo socialinė darbuotoja Airida Čerpienė.

Džiaugėmės padėdamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, kurie ateidavo nuo konteinerių sušalę, šlapi. Sušildydavome juos, duodavome sausų drabužių. Atsiradus pirčiai, padedant savivaldybei, turėjome galimybę rūpintis ir benamių švara.

Klebono ir „Carito“ vadovės Aldonos Uščinienės bendromis pastangomis vaikai kasmet vykdavo prie jūros. Klubas „Rotary“ finansuodavo, tad turėdavome galimybę ne tik nuvykti prie jūros, bet ir papramogauti, suvalgyti ledų. Be jokios abejonės, jautėme ir savivaldybės paramą tiek vaikų dienos centro, tiek ir „Carito“ veikloje. Už paramą maitinant alkstančius „Carite“ esame dėkingi Maltos ordino pagalbos tarnybai.

Vaikų dienos centras bendradarbiavo su Š. Marčiulionio krepšinio mokykla, tad atsirado vaikams galimybė kartu su krepšininkais žaisti krepšinį. Be galo džiugu, kad šis užsiėmimas buvo ne tik smagi pramoga, tačiau tapo kai kurių vaikų hobiu ir jie jau spėjo pelnyti ne vieną apdovanojimą.

Esame laimingi, kad laikas, kurį praleidome su vaikais, nenuėjo veltui. Šiandien smagu sutikti „Carito“ vaikus, kurie, jau užaugę ir daug pasiekę savo gyvenime, grįžta mūsų aplankyti, papasakoti, kaip jiems sekasi, prisiminti smagių „Carite“ praleistų akimirkų.

Vadovaujant kunigui V. Petrauskui, „Carito“ vadovė A. Uščinienė buvo apdovanota Popiežiaus raštu už nuopelnus ir pasiaukojimą vargstantiesiems bei likimo nuskriaustiems žmonėms.

Deja, klebonas V. Petrauskas taip pat turėjo mus palikti. Su širdgėla išlydėjome kleboną į Ylakius ir pasitikome naują kleboną J. Vaičių. Jam vadovaujant vaikų dienos centras persikėlė į kitas patalpas, „Carito“ patalpose liko tik suaugusiųjų maitinimas ir ateinantys pažaisti vaikai.

2013 m. liepą pablogėjus „Carito“ vadovės Uščinienės sveikatai, „Caritas“ neliko be vadovės, tačiau toliau sėkmingai tęsė savo veiklą.

Netrukus mus paliko ir kunigas J. Vaičius, po kurio atėjo Olijandas Jurevičius. Esame dėkingi klebonui už pagalbą. „Carito“ vadovei Aldonai atgulus amžinojo poilsio ir užsidarius „Carito“ patalpoms, klebonas neliko abejingas ir priėmė mus į bažnyčios patalpas. Net ir nebeturėdami galimybės maitinti žmonių, galime teikti materialinę paramą drabužiais, daiktais. Turėdami lėšų švenčių metu dalijame maisto produktus nepasiturinčioms šeimoms.