Martyno Liuterio mintys apie tai, kaip saugotis nuo juodosios mirties (maro). Tai ištrauka iš 1527 m. laiško vokiečių kunigui Johannui Hessui, kuris Liuterio paklausė, kaip dvasininkas turėtų elgtis, siaučiant marui. 1527 m. rugpjūtį maras pasiekė ir Vitenbergą, kur Liuteris gyveno, daug žmonių pabėgo gelbėdamiesi. Jam irgi buvo įsakyta išvykti, saugant savo gyvybę, tačiau Liuteris liko, kad galėtų patarnauti tikintiesiems beviltiškoje situacijoje.

„[pirmiausia] aš paprašysiu Dievo pagalbos, kad maloningai mus apsaugotų. Tuomet aš smilkysiu patalpas, kad išvalytų orą, dalinsiuosi medicinos priemonėmis ir pats jas priimsiu. Vengsiu vietų ir žmonių susibūrimų, kur man nėra būtina būti tam, kad nesusiterščiau ir neužkrėsčiau kitų, ir kad dėl savo lengvabūdiškumo nesukelčiau mirčių. O jei Dievas norės mane pasiimti, visur mane Jis atras, bet aš būsiu padaręs viską, kas nuo manęs priklauso, kad netapčiau kaltas dėl savo paties ar kitų žmonių mirties. O jei mano artimui manęs prireiktų, tuomet aš nebandysiu tokių vietų ar žmonių vengti, bet tai darysiu laisva valia. Štai toks yra dievobaimingas tikėjimas, nes jis nedemonstruoja nei kvailos drąsos, nei bando Dievo maloningumą..."